Renginiai ir šiuo metu vykstančios parodos

Kristinos Darulienės  žvilgsnis į gamtą

Žymus estetikos tyrėjas Vosylius Sezemanas teigė, kad menas, vienu ar kitu būdu vaizduodamas gamtos reiškinius, drauge moko stebėtoją atrasti gamtoje naujus estetiškai vertingus aspektus, pamatant gamtą tam tikrą stilių jai suteikusio menininko akimis. Kaip tik todėl bet kuriam – išprususiam ar mažiau išprususiam mene žmogui – gamtos motyvų meninės interpretacijos visada esti įdomios, nes nėra tokio, kurio žvilgsnis su gamta nebūtų susilietęs.

Tapytojos Kristinos Darulienės parodos, kuri eksponuojama Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, pavadinimą galima laikyti raktu, leidžiančiu atverti kūrėjos  stilistikos savitumą.  „Gamtos ritmai“ ne tik nurodo į dailininkės mėgiamus, nuo pat kūrybinio kelio pradžios plėtojamus  gamtos motyvus, bet atskleidžia ir tai, ko  pati menininkė, šiuos motyvus tapydama, siekė. Kristina sako, kad  ją žavi visa apimanti ritmika: „Gamtos ritmai yra visur, jie dinamiški ir nuolatos kinta“. Todėl nenuostabu, kad būtent ritmas tampa paveikslų elementų kompozicijos organizavimo pagrindu, leidžiančiu suvokti kiekvieną paveikslą kaip visiškai autonomišką pasaulį tik su jam vienam būdinga atmosfera, nepakartojamu koloritu, savomis nuotaikomis ir jame tvyrančiu gyvybės vitališkumo vaizdiniu. Nepaisant to, kad ritmas turi tam tikrą jo dėmenų kartotę, jis nėra lygus mechaniniam ornamentui, ir šie ritme egzistuojantys pertrūkiai, subangavimai, lūžiai  kaip tik ir leidžia dailininkei sukurti gyvybei būdingos dinamikos įspūdį.

Nors ekspozicijoje ji tiesiogiai nevaizduoja gyvų padarų, kintančio ritmo pulsavimo dėka regisi, kad Kristinos gamtovaizdžiuose jų esama. Arba veikiau, ritmas, asociatyviai siejantis paveikslo motyvus su bėgimo, plevenimo, skrydžio trajektorija, neapskaičiuojamu vėjo pūstelėjimo kryptimi, leidžia nujausti tą nenutapytą gyvastį juose esančią. Šio įspūdžio tikrumą, matyt, apsprendžia tai, kad menininkė yra viena iš  to nedaugelio, kuri tapo gamtoje, ir jos pačios patirtys bei įžvalgos kūrybos procese pavirsta šiuos betarpiškus išgyvenimus atspindinčiomis linijomis bei gaiviais, bėgliais  potėpiais.   

Kristinos gamtovaizdžiai yra švarūs, nepaliesti technikos, juose nėra jokių civilizacijos ženklų. Šitai leidžia menininkės kūrinius laikyti lyriškais, net ir savaip romantiškais, kadangi kiekvienas jos paveikslas yra sklidinas emocijos. Vargu, ar tokį emocijos įspūdį būtų galima pasiekti vien tik struktūriniais, ritminiais, linijiniais paveikslo formavimo būdais. Didelę reikšmę, formuojant jausminę kūrinių atmosferą, atlieka spalva. Koloritas ne tik apibūdina paveikslų elementus – šakas, žolynus, dangų, augalų stiebus ir žiedus, – ne tik modeliuoja jų apimtis, bet tarpusavyje sąveikaujančios spalvos kuria tą nepakartojamą į jauseną orientuotą aurą, kurios neturėdami paveikslai netektų didžiosios savo įtaigos dalies.

Parodos eksponatai liudija, kad spalvoms Kristina yra itin jautri, ir spalvos  jos kūriniuose gyvena kone atskirą gyvenimą, nelyginant emocionalūs tarpusavio dialogais saistomi personažai. Jų susidūrimai paveikslų paviršiuose kartais regisi įtempti, kada kūriniuose susiduria kontrastingos spalvos, nors dažniausiai jie primena tylius kuždesius, spalvoms sąveikaujant pustoniais ir atspalviais. Šioji paveiksluose įkūnyta dailininkės spalvinė klausa, veikianti žiūrovą, yra dalykas, kuris rodo arba tvirtą profesionalią mokyklą, arba tiesiog sunkiai išmokstamą įgimtą koloristinę nuojautą. Sunku pasakyti, kuris veiksnys yra lemiantis Kristinos atveju. 2002 m. ji pabaigė tapybos studijas Šiaulių universitete, kuris yra išleidęs į gyvenimą ne vieną įsimenantį ir tvirtą menininką, disponuojantį neabejotinais spalvinio ir struktūrinio komponavimo gebėjimais. Nuo pat baigimo metų Kristina ne tik dirba įvairiose kultūrinėse institucijose, rengdama ir įgyvendindama kultūrinius projektus, bet tuos gebėjimus demonstruoja, dalyvaudama užsienyje bei Lietuvoje rengiamuose pleneruose, grupinėse ir personalinėse  parodose, atskleidžiančiose  jos dėmesio gravitacinius taškus. Tai – nuolat naujai  peizažuose, natiurmortuose, įvaizdinta gamta.  Nepaisant realybės ir menininkės kūrinių analogijos, realiste Kristiną galima pavadinti tik su nežymiomis išlygomis: jos paveikslų formas kartais esti suniveliuotos, subendrinantis, o kai kur ypatingai suintensyvintos, paryškintos, matomos tarytum žvelgiama į jas būtų pro padidinamą stiklą, ir tai rodo unikalią tik Kristinai būdingą natūros interpretaciją. Istoriškai gausų ir ilgą laiką kone tradiciškiausiais  Lietuvoje laikytų žanrų – peizažo ir natiurmorto – rezervuarą Kristina papildo nepakartojamais linearinį ir tapybinį pradą apjungiančiais poetiškais kūriniais.  Nuo socialinių, politinių ir meninių perversmų kupinos kasdienybės į estetizuotą gamtos lauką žiūrovo žvilgsnį panardinantys menininkės paveikslai regisi esantys tarsi belaikiai, šiems pasaulio virsmams nepavaldūs pasauliai. Todėl Kristinos Darulienės paroda – palanki proga kiekvienam jos lankytojui išsivėdinti savo vidinius pasaulio pagavos podėlius. 

Informaciją parengė Dalia Karatajienė

Parodą apžiūrėti kviečiame Dalykinės literatūros erdvėje iki rugsėjo 30 d.

Parodą galima aplankyti Didžiojoje salėje.

Aelita Bielinytė – dailininkė, aukščiausios kategorijos architektūrinės keramikos restauratorė.  Dirba keliose srityse. Dekoratyvinės keramikos ir grafikos srityje dalyvauta daugelyje parodų – tarptautinių ir personalinių. Atkurta, restauruota ir naujai pastatyta daugiau kaip keli šimtai unikalių koklinių krosnių ir židinių Lietuvos kultūros paveldo objektuose, daugiausia – Vilniaus senamiestyje. 

Buvusiuose Tiškevičių rūmuose, dabar Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje 1997-2018 metais keliais etapais restauruota net 13 krosnių architektūrinės keramikos istorizmo laikotarpio meninis dekoras.

Bibliotekos administraciniame pastate sukurtas dekoratyvinės keramikos darbų ciklas „Kai laikas teka šakomis“ (pano ir dekoratyvinės keramikos formos). Naujai sukurtuose meninės dekoratyvinės keramikos kūriniuose panaudoti istoriniai koklių dekoro motyvai susilieja į vientisą stilizuotą simboliais kalbantį pasaulį.

Paroda vyksta bibliotekos languose.

Parodą rengė vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Giedrė Saulienė ir dailininkė Kristina Karvelytė.

Paroda eksponuojama II aukšte, Poilsio erdvėje prie Vilnistikos skaityklos iki lapkričio mėn. pabaigos.

Rudaminos meno mokyklos ir Trakų meno mokyklos Aukštadvario skyriaus pagrindinio ugdymo mokinių darbų paroda „Tautodailės mozaika“ yra tęstinio projekto, skirto Lietuvos tradicijų ir kultūros paveldo (lietuvių tautinių drabužių) išsaugojimui, tyrinėjimui, tradicinių vertybių puoselėjimui dalis.

Parodoje kviečiame apžiūrėti tekstilės, keramikos ir tapybos darbus.

Paroda vyksta Vaikų bibliotekos Kūrybinėje laboratorijoje iki spalio 1 d.

Tikrai esatę girdėję apie 3 pirminių spalvų ratą. Jame dominuoja trys spalvos (geltona, mėlyna ir raudona), kurių neįmanoma išgauti maišant kitas spalvas. Tačiau egzistuoja ir 4 pagrindinių spalvų ratas – dailininkai ir fizikai laikui bėgant pridėjo žalią spalvą.

Raudona spalva yra pagrindinė šio ketvirčio knygų parodos tema. Aistros, meilės ir netgi pykčio spalva puošia nemažai knygų viršelių.

Kviečiame išsirinkti raudoniausius skaitinius Po skliautu!

Paroda vyksta Vaikų bibliotekos erdvėje Po skliautu rugsėjo-lapkričio mėn.