Renginiai ir šiuo metu vykstančios parodos

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis kviečia į savo asmeninės kolekcijos atvirukų parodą „Atpažintas Vilnius“ Didžiojoje salėje.

Liudas Mažylis apie atvirukų parodą „Atpažintas Vilnius“:

„Įvairiais laikais išleista daugybė atvirukų, skirtų įvairioms Lietuvos vietovėms. Neabejoju, kad Vilnius tikrai pirmauja. O greta fotografinių įdomų segmentą sudaro pieštieji Vilniaus vaizdai. Tokių turbūt yra daugelio privačiuose archyvuose. Ne išimtis ir Mažylių giminės archyvas. Tad kolekcijos pagrindą sudaro kažkada Mažyliams siųsti bei pačių įsigyti atvirukai. Tie laikai siekia mano vaikystę bei paauglystę ir sukelia nostalgiškus prisiminimus ne tik apie žmones, kurių galbūt jau nebėra, bet ir apie vaizdus, kurie neabejotinai pakitę. „Et les maisons, les routes, les avenues, sont fugitives, hélas, comme les années“ (liet. „Ir keliai, namai, prospektai yra pabėgę, – deja! – kaip metai“; Marcelio Prousto romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ finalinis sakinys). 

O kai pradėjau dažniau lankytis kolekcininkų sueigose ir parūpo atvirukai, pradėjau tuos pieštojo Vilniaus vaizdus šiek tiek kryptingiau kaupti bei grupuoti. Vaizdavausi, kad bent kažkiek prisiliečiu prie absoliučiai išsamios Vlado Drėmos studijos „Dingęs Vilnius“.

Tad, visų pirma, pasistengiau įsigyti visus arba beveik visus Mstislavo Dobužinskio pieštuosius Vilniaus vaizdus.

Atėjo eilė ir Adamui Miendzyblockiui. (Beje, Mažylių giminės nuosavybėje yra ir du to dailininko tapyti originalai – ir tai neturėtų stebinti, nes pats dailininkas juos įsiūlė įsigyti mano seneliui, profesoriui Pranui Mažyliui, jiedu buvo asmeniškai pažįstami).

Dobužinskio (tai iki Pirmojo pasaulinio) ir Miendzyblockio (tarpukaris) tapymo manierą pavyksta atskirti net man, visiškam neprofesionalui.

Toliau – kiti laikotarpiai. Kaizerinės Vokietijos okupacija: paspalvinto Vilniaus vaizdai buvo gaminami masiniais tiražais – kariškiai siuntinėdavo juos į namus. Leidyba užsiėmė ir 10-osios armijos laikraščio redakcija. (Ten tarnavo ir toksai Oscar Woerhle, numanomai tas asmuo, kuris sugebėjo pergabenti 1918-ųjų Vasario 16-osios Aktą į Berlyną, kad tekstas jau vasario 18-ąją būtų paskelbtas tenykštėje spaudoje).

Dar vienas segmentas – tarpukariu mano gimtajame Kaune, o tada Laikinojoje sostinėje, leisti atvirukai, sąlygiškai vadintini „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Neturėtų stebinti, kad Vilnius juose įsivaizduojamas turbūt toks, kokį jį galėta prisiminti iš to neilgo laikotarpio, kai jis priklausė Lietuvai. Nedaug atvirukų tepavyksta aptikti iš nacių okupacijos laikotarpio, o labai gausu – sovietmečio. Čia dominuoja bene Jono Kuzminskio graviūros. Iš pastarųjų dešimtmečių laikotarpio mano kolekcijoje gausiausiai atstovaujamas Kazys Kęstutis Šiaulytis.

Tad ekspozicijos visuma leidžia lankytojams atpažinti įvairias Vilniaus dalis bei palyginti, kaip jos atrodė skirtingomis epochomis ir kaip Vilnių siekė, norėjo pavaizduoti įvairaus braižo dailininkai“.