Apgaulė

Apgauti save. Kaip sakoma – kas nedirba, tas neklysta. Visiems žinoma tiesa, kuri turi dar vieną pusę. Klaidos gali būti ir priverstinės, ir savos. Paskutinės sukelia tai, kas vadinama saviapgaule. Ką aš turiu omenyje? Sakydamas apie savęs apgaudinėjimą, turiu galvoje tuos visiškai klaidingus įsitikinimus, kurie lemia mūsų elgesį, bet neturi kito pagrindo, kaip tik mūsų nežinojimas ir netinkamas mus supančio pasaulio suvokimas. Racionaliai mąstant, saviapgaulė būtų logiškai neteisinga, bet psichologiniu požiūriu labai įtikinantis samprotavimas. Kasdienė saviapgaulė – tai mintys, nurodančios, kaip elgtis ir kaip vertinti, tiesos, kuriomis mes giliai tikime, bet yra pagrįstos sumažintu tikrovės ir mūsų vaidmens joje supratimu.

Žodis saviapgaulė reiškia melo sau reiškinius. Tai vieni iš didžiausių proto spąstų. Saviapgaulė atsiranda tose situacijose, kai bandome įtikinti save, kad tikrovė yra klaidinga, bet tai darome nesąmoningai, o skirtumas tarp melo ir saviapgaulės yra tas, kad meluodamas žmogus suvokia, kad nesako tiesos. Kita vertus, save apgaudinėjant klaidinga tikrovė priimama kaip tiesa, bet to nesuvokiant.

Vytauto Valevičiaus knygoje „Apgaulė“ tiriami skirtingi saviapgaulės reiškiniai, o taip vadinama „išorinė“ apgaulė buvo aprašyta ankstesnėje knygoje „Manipuliacija arba kaip paveikiami žmonės“.

Išleido Klaipėdos universiteto leidykla (2024).