Popietė Čižiūnuose su knyga ir dainomis

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos atstovai šiais metais vykdo prasmingą projektą, kurio metu keliauja po regiono socialinių paslaugų centrus, susitinka su seneliais, neįgaliaisiais, sveikstančiais po ligų žmonėmis. Susitikimų metų pristatoma dar ne visiems žinomas terapijos metodas – biblioterapija, o sakytinį žodį sklandžiai papildo daina.

Į prieš 10 metų įsteigtą Čižiūnų socialinių paslaugų centrą svečių užsuka neretai. Dažniausiai čia gyvenančius senolius aplanko netoliese esančių Aukštadvario įstaigų atstovai. O štai svečiai iš Vilniaus išties reti. Spalio 10 dieną Čižiūnuose apsilankė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos atstovai, suburti Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovo Petro Zurlio. Būtent jam kilo idėja aplankyti regiono socialines įstaigas, atvežant čia ir sakytinį žodį, ir dainą. Iki šiol jau aplankytos penkios socialinės įstaigos Širvintų, Vilniaus, Trakų, Elektrėnų rajonuose. Ši iniciatyva yra Kultūros ministerijos strateginio veiklos plano priemonės „Aprūpinti bibliotekas socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga bei priemonėmis“ įgyvendinimo dalis.

Viešnagės pradžioje Biblioterapijos asociacijos atstovė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Daiva Janavičienė papasakojo apie biblioterapijos ištakas. Kad knyga gydo, žinota dar tada, kai knyga buvo kitokia, nei dabar mes ją suvokiame. Gydo ne pati knyga, o turinys, fiksuotas knygoje. Seniausias knygų gydomųjų savybių liudijimas – lentelė su užrašu „Sielos vaistinė“ ar „Vaistas sielai“ prie įėjimo į faraono Ramzio II papirusų saugyklą (XI a prieš Kristų, tai yra daugiau kaip prieš 3 tūkstančius metų. Knygų kaip vaistinių priemonių cherstomatinį paminėjimą aptinkame ir „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose. Teigiama, kad Aristofanas siūlė savo komedijas skaityti nusikaltėliams perauklėjimo tikslais. Pitagoras pats gydėsi ir kitus gydė eilėraščiais.

Nuo XVIII a. gydymą skaitymu praktikuoja kai kurie medikai. XIX amžiaus pradžioje gydymo knygomis idėja Jungtinėse Valstijose plinta Amerikos psichiatrijos tėvo Benjamino Rusho pastangomis. O 1916 metais amerikiečių tyrinėtojas pastorius Samuelis McChordas Crothersas žurnalo straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Knygų ligoninė“ (A Literary Clinc) pirmą kartą pavartojo žodį „biblioterapija“. 1941 metais terminas oficialiai fiksuojamas iliustruotame Dorlando medicinos žodyne, kur apibrėžiamas taip: „biblioterapija – nervų ligų gydymas knygų skaitymu“. Skiriamos šios biblioterapijos rūšys:

• Klinikinė – psichikos ligomis sergantiems;
• Reabilitacinė – po sunkių, ilgai trunkančių ligos periodų;
• Asmenybės vystymo – visiems, turintiems poreikį tobulinti, vystyti save.

Pasak Daivos Janavičienės, bendrąja prasme biblioterapija yra pagalba asmeniui, teikiama per skaitymą. Susirinkusiems centro gyventojams biblioterapeutė palinkėjo nepamiršti knygų, skaityti jas, o perskaičius – aptarti su kitais ją skaičiusiais asmenimis. Specialistė įsitikinusi, kad skaitymas yra labai naudingas norint palaikyti smegenų aktyvumą. Nenaudojamos smegenų jungtys išyra, norint jas palaikyti – reikia įtempti mąstant, suvokiant, darant sprendimus. Tam puikiai tinka skaitymas. Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filialo vyr. bibliotekininkei Ramutei Mackevičienei biblioterapijos specialistė įteikė savo sudarytą rekomenduojamų biblioterapinį poveikį turinčių knygų sąrašą.

Įdomųjį biblioterapeutės Daivos Janavičienės pasakojimą papildė vyrų vokalinio ansamblio „Bijūnai“ (vadovas Algirdas Čiplys) atliekamos dainos apie tėviškę, gimtinę, Lietuvą. Įspūdingi keturių vyrų balsai užliejo ne tik centro salę, bet ir susirinkusiųjų širdis. 

Po mėnesio planuojama dar viena išvyka, šįkart – į Lazdijus.