lt

Kas yra piliečių mokslas?

Kas yra piliečių mokslas?

Siekiant rasti ir paskatinti būdų populiarinti atvirojo mokslo idėjas vaisingam mokslininkų, piliečių, bibliotekų ir kitų atminties institucijų bendradarbiavimui, Erasmus+ strateginių partnerysčių dėka 2022 m. sausio mėn. pradėtas vykdyti projektas „Universitetų bibliotekos, stiprinant akademinės bendruomenės ir visuomenės ryšį per piliečių mokslą Baltijos šalyse“ (LibOCS).

Kauno technologijos universiteto biblioteka, kartu su kitomis projekto partnerėmis iki pat 2024 m. vidurio vykdo ir planuoja įvairias tinklines veiklas, kurios skirtos universitetų akademiniam personalui ir tyrėjams, studentams ir bibliotekininkams.

Šio projekto metu siekiame nustatyti visuomenės narių dalyvavimo mokslinėje veikloje, konkrečiai – piliečių moksle (angl. Citizen Science, CS), o tuo pačiu ir atvirojo mokslo variklius ir kliūtis; inicijuoti Baltijos šalių aukštojo mokslo dėstytojų, piliečių ir bibliotekininkų dialogą; dalintis bendradarbiavimo moksle patirtimi; vykdyti LibOCS mokymus, skirtus Baltijos šalių aukštojo mokslo ir bibliotekų personalo piliečių mokslo ir atvirojo mokslo įgūdžiams tobulinti bei žinioms kaupti ir kurti atvirus mokymo išteklius ir atviros prieigos priemonių rinkinį visiems bibliotekininkams; inicijuoti piliečių mokslo sąlyčio taškų, skirtų tolesniam žinių dalijimuisi Baltijos šalyse, kūrimą.

Kas yra piliečių mokslas? Piliečių į(si)traukimas į aktyvų mokslą gali būti apibūdinamas įvairiai. Tačiau šiuo metu plačiausiai vartojama piliečių mokslo sąvoka, apibūdinanti procesą, kai bet kuris iš mūsų gali savanoriškai prisidėti prie konkretaus mokslininkų vadovaujamo mokslinio projekto įgyvendinimo.

Pradedame dialogą su  tyrėjais, kurie jau vykdo piliečių mokslo projektus, ar kitaip susiję su piliečių mokslu kviesdami pasidalinti savo patirtimi ir įžvalgomis apie šią, Lietuvoje dar mažai žinomą mokslo sritį. Šio interviu pašnekovė yra Vilnius Tech Kūrybos komunikacijos katedros docentė, Lietuvos piliečių mokslo asociacijos vadovė dr. Monika Mačiulienė (M), kurią kalbina LibOCS specialistė Aistė Pranckutė (A):

A: Ką, jūsų nuomone, reiškia ir apibūdina piliečių mokslo sąvoka?

M: [Piliečių mokslas] turi daug skirtingų prasmių, bet iš esmės yra kalbama apie mokslininkų neprofesionalų bendradarbiavimą su skirtingomis mokslo institucijomis. Jis apjungia įvairias bendradarbiavimo formas tarp piliečių – žmonių, kurie neturi gilesnio apmokymo, ekspertinių žinių tam tikroje srityje – jų bendradarbiavimas su mokslininkais. Ir tų skirtingų formų, kaip tas bendradarbiavimas vyksta, žinoma, yra daug. Pradedant, tarkime, nuo kartu apibrėžtų problemų, kurias reikėtų nagrinėti, kai piliečiai padeda mokslininkams geriau suprasti, kokios problemos bendruomenėje egzistuoja, kurios problemos reikalauja papildomo dėmesio. Taip pat gali būti labiau susiję su techninėmis užduotimis, pavyzdžiui: mokslininkai prašo piliečių pagalbos renkant didelius duomenų kiekius, apdorojant didelius duomenų kiekius ir tokiu būdu pasinaudojant piliečių rankomis, galvomis, siekiant išspręsti problemas, kurios yra kompleksiškos, didelės apimties, kurioms nepakanka mokslininkų ar mokslo institucijų turimų resursų.

A: Ar, jūsų nuomone, piliečių įtraukimas į mokslą yra būtinas? Kodėl? Į kokias veiklas, tyrimo etapus svarbiausia įtraukti piliečius?

M: Mokslas didžiąja apimtimi finansuojamas iš valstybės lėšų. Žinoma, yra ir privačių iniciatyvų, kitų būdų, kaip mokslas finansuoja save, bet didžiąja dalimi mokslas finansuojamas piliečių. [Todėl] piliečiai turi būti įtraukti jau vien dėl to, kad jie turi teisę žinoti, ką mokslininkai daro ir kur yra leidžiami valstybės pinigai. Dabar tas požiūris į piliečius dar labiau keičiasi ir transformuojasi. Mokslas vis labiau skatinamas ne tiktai informuoti, pateikti informaciją apie mokslą, [bet ir] vis labiau įtraukti piliečius į patį mokslinį procesą. Tokiu būdu ne tik mokslui sukurti pridėtinę vertę, bet ir pačiam piliečiui. […] Tai gali būti vienas iš būdų lavinti kritinį mąstymą, susipažinti, tarkim, su naujomis kažkokiomis gamtos sritimis, ir bendrai, lavinti savo smalsumą. Tas įsitraukimas, žinoma, kad yra reikalingas, bet tikriausiai mes dar turime labai smarkiai mokytis rasti būdų, kaip įdomiai ir įtraukiai pasakoti apie mokslą, kaip įtraukti piliečius į skirtingus tyrimų etapus.

A: Tai čia kalbame apie mokslininkus, kurie turėtų mokytis, kaip įtraukti?

M: Ne tik mokslininkus – daug darbo [turi] įdėti pačios mokslo institucijos, kurios sukurtų mokslininkams galimybes įtraukti piliečius. Tai būtų parama iš institucijos, nebūtinai finansinė: tarkim, atsirastų žmonės, komunikacijos specialistai, piliečių įtraukties specialistai, arba bibliotekos atstovai, kurie galėtų padėti mokslininkams vykdyti tą veiklą ir skleisti žinią ir įtraukti piliečius į dialogą. Nes mokslininkas „daro“ mokslą, o ne [vykdo] rinkodarą, komunikaciją ir kitas funkcijas. Jis gali kažkiek padėti, bet jei jis užsiims tiktai piliečių įtraukties veiklomis, tai atsitrauks nuo mokslo veiklų. Mes turime mokslininkų, kurie labai nori įtraukti piliečius, kalbėti. Bet dažniausiai mokslininkai neturi pakankamai laiko tokioms veikloms vykdyti, nes komunikacija su išore nėra labai smarkiai vertinama mokslininko veikloje.

A: O kur jūs pirmiausiai įtrauktumėte piliečius?

M: Žiūrint į Lietuvos kontekstą, pirmiausiai dar labai trūksta  ne piliečių mokslo, bet bendrai, mokslo komunikacijos tradicijų. Mes tik mokomės po truputį, atsiranda supratimas, kodėl reikia tai daryti. Tai tikriausiai piliečiai dabar galėtų būti įtraukiami į pačią pabaigą, kur sužino apie rezultatus, arba į pačią pradžią, kur padeda mokslininkams suformuluoti kažkokias problemas. O tą „vidurį“… Na, jį galima vykdyti, bet… Čia priklauso nuo mokslininko turimų laiko išteklių ir panašiai. Aš manau, kad pirmiausiai mums reikia išmokti bendrauti ir suprasti tą naudą mokslininkams ir tada ieškoti būdų, kaip įtraukti pilietį. Mūsų mokslo ekosistemai reikia mokytis vystyti kompetencijas kaip bendrauti, kaip komunikuoti, mokytis iš partnerių. Ir mes turime tas galimybes per įvairius projektus, net ir LMT (Lietuvos mokslo tarybos) finansuojamus. Tai kažkokios to užuomazgos jau vyksta. Bet aš manau, jeigu tai taikyti platesniu mastu, tai reikėtų išmokti ir suprasti tą vertę.

Aš bendrai manau, kad mokslas turi išmokti atrodyti draugiškesnis, kad piliečiai norėtų ateiti ir bendrauti su mumis. Jeigu mes parodytume kitą mokslo pusę, kuri yra labiau smagi, įdomi, nešanti naudą visoms pusėms, tai būtų lengviau pasikviesti pilietį pas save, parodyti jam, kad jei surinksi duomens, tai bus naudinga ir mums, ir jums. Bet kol mes atrodome tokia labai tolima institucija, nekurianti kažkokios didelės naudos kitiems, tiktai sau patiems, tai sunkiau ir vykdyti tas piliečių įtraukimo veiklas.

A: Kodėl ta komunikacija nevyksta į visuomenę, arba vyksta silpnai: ar neatsiranda mokslininkams baimė ar grėsmė, kad visuomenė sumenkins mokslo prestižą, svorį, kai ateina daug rankų, kurios neprofesionalios?

M: Labai dažnai iškeliama šita kritika, kai kalbama apie piliečių mokslo veiklas. Bet reikia prisiminti, kad šitoj vietoj piliečių mokslas yra tiktai įrankis ir jis, kaip bet kuris kitas įrankis, reikalauja apgalvojimo ir pasiruošimo: jeigu piliečių prašoma rinkti duomenis ir juos apdoroti, tai sėkminguose piliečių mokslo projektuose yra iš anksto paruošiama ir apgalvojama, kaip reikės apmokyti piliečius, surašoma aiškiai ir detaliai, kaip reikia rinkti duomenis, apdoroti. Taip pat yra koordinatoriai, į kuriuos piliečiai gali kreiptis, jeigu iškyla problemų. Yra žmonės, kurie atsakingi už duomenų valymą, tikrinimą ir panašiai. Tai [duomenų rinkimo] būdas, kuriam reikia skirti labai daug savo resursų, laiko, kad apgalvoti ir tikslingai sudėlioti tą procesą, kad  duomenys būtų aukštos kokybės.

A: Tai piliečių mokslas yra vienas iš metodų?

M: Taip, ir jis reikalauja pasiruošimo, kaip ir bet kuris kitas metodas. Jis nėra kažkokia panacėja. Jis taip pat reikalauja mūsų kaip mokslininkų ir kaip institucijos pastangų, kad jis būtų galiausiai sėkmingas. Ir nepaisant to, vis tiek bus kritiškų nuomonių ir mokslo pusės, kad  negalime užtikrinti [piliečių surinktų duomenų] teisingumo. Iš kitos pusės, mes negalime užtikrinti ir mokslininkų renkamų duomenų teisingumo. Dažniausiai niekas netikrina, ką surenka mokslininkai – mokslas remiasi pasitikėjimu. Turime duoti pasitikėjimo ir piliečiams, jeigu pasirenkame būtent tą metodą.

A: Pasidalinkite savo įžvalgomis, kodėl piliečių dalyvavimas yra esminis elementas konkrečiai jūsų mokslinių tyrimų lauko vystymuisi? Ar galėtumėte pasidalinti realiais šį aspektą iliustruojančiais pavyzdžiais iš savo patirties (tiek teigiamais, tiek neigiamais)?

M: Vienas iš mano tyrimo laukų yra piliečių mokslas. Jis vienas iš kertinių, nes aš jį nagrinėju. Bet bendrai, kalbant apie socialinius mokslus ir komunikaciją, tai šioje srityje piliečių mokslo projektai nėra taip dažnai sutinkami kaip, tarkim, su gamta ir ekologija susijusiuose tyrimuose. O socialiniuose moksluose piliečių mokslo duomenų rinkimo apraiškų pasitaiko žymiai rečiau ne tiktai Lietuvoje, bet ir pasauliniu mastu.

A: Bet įmanoma?

M: Įmanoma. Dažniausiai tai yra susiję su problemų formulavimu ir bendruomenės įtraukimu, bet jeigu kalbant apie duomenų rinkimą ir apie duomenų apdorojimą, tai tikrai šiek tiek mažiau pasitaiko. Žinau kelis projektus, kurie dirba su netikrų naujienų identifikavimu, kur piliečių yra prašoma tikrinti tekstus ir žiūrėti, ar ten teisinga ar ne; filologijos tyrimuose, ar literatūros, prašo piliečių padėti transkribuoti poetų senus laiškus. Yra šiek tiek apraiškų, bet vis tiek piliečių mokslas yra dažniau sutinkamas ne socialiniuose moksluose, o kitur. Žinoma, po truputį ir socialiniai mokslai ieško būdų, kaip įtraukti piliečius, bet dažniau tai pasireiškia apsibrėžiant problemas negu renkant duomenis.

A: Ar manote, kad piliečių mokslas čia, Lietuvoje, yra žinomas, praktikuojamas ir matomas? Kokiais būdais, jūsų nuomone, būtų galima paskatinti piliečių mokslo plėtrą mūsų šalyje?

M: Jis nėra plačiai praktikuojamas, bet yra mokslininkų, kurie naudoja piliečių mokslo metodus, renka duomenis. Dažnai tie mokslininkai dirba komandose, projektuose kartu su kitomis institucijomis ir rengia duomenų rinkimo įvairias akcijas, programėles kartu su kitais mokslininkais. Buvo vienas tyrimas, kuris vienijo universitetus aplink Baltijos jūrą ir [piliečiai] ten rinko duomenis, stebėjo Baltijos jūros pakitimus. Bet yra ir lietuvių mokslininkų, kurie, tarkim, naudojasi, rašo straipsnius, remiantis to pačio iNaturalist duomenimis.

Yra aišku ir tyrėjų, tokių, kaip aš, kurie tyrinėja, kas yra piliečių mokslas, kaip jį pritaikyti, Lietuvoje ar Europoje. Mes gal nerenkam duomenų piliečių mokslo metodais, bet nagrinėjame piliečių mokslą kaip metodą ir konceptą. Ir, žinoma, yra piliečių, kurie nebūtinai per lietuviškus universitetus ar Lietuvos mokslo institucijų komunikaciją randa piliečių mokslo projektus, ir  piliečių mokslo programėles ir jų pagalba padeda mokslininkams surinkti duomenis. Tai jis yra praktikuojamas, gal tik nėra dažnai įvardinamas kaip piliečių mokslas. Tiesiog žmonės daro, kas jiems įdomu, turi hobius ir juos praktikuoja, bet nežino, (jei kalbam apie piliečius), kad tai yra piliečių mokslas ir kad tas konceptas yra kažkokio didesnio judėjimo dalis ir nagrinėjamas kaip atskiras reiškinys.

A: Ar jūs matote bibliotekų (taip pat ir kitų atminties institucijų) darbuotojų, mokslininkų ir visuomenės narių bendradarbiavimą ateityje? Ar, jūsų nuomone, toks bendradarbiavimas paskatintų progresyvų dialogą tarp mokslo ir visuomenės bei mokslinį progresą plačiąja prasme? 

M: Kol kas bendradarbiavimas smarkiai nevyksta, bet aš manau, kad jis vyks vis intensyviau. Yra keletas priežasčių. Tai pirmiausiai keičiasi mokslininkų karta ir atsiranda nauji, jauni  mokslininkai, kurie moka naudotis socialinės medijos įvairiais kanalais ir per juos skleisti žinią.  Antra, patys piliečiai labiau nori suprasti, kas yra mokslas, domisi skirtingomis mokslo sritimis ir panašiai. Trečia svarbi [priežastis] yra Europos Sąjungos finansavimo įvairios gairės ir strategijos, žiūrint į priekį 10-20 metų: jie labai smarkiai akcentuoja piliečių mokslo svarbą ir mokslo komunikacijos svarbą. Ir tą galima matyti vien iš to, kiek daug naujų projektų Lietuvoje yra finansuojamų iš skirtingų Europos Sąjungos institucijų, susijusių su piliečių mokslu. Vien tai, kad mes gausime finansavimą ir resursų vykdyti mokslo komunikacijos ir piliečių mokslo srities veiklas, [leidžia mums] kurti bendras veiklas, apvienyti resursus, įtraukiant platesnę visuomenę į mokslo veiklas. Ir žinoma, tas bendradarbiavimas turėtų keistis. Ir aš tikiuosi, kad jis pasikeis.

Muziejai aktyvėja. Nagrinėdama tyrimus, kurie susiję su piliečių mokslu, esu tikrai mačiusi nemažai, kurie koncentruojasi į muziejų vaidmenį piliečių mokslo veiklose, ypač jei tie muziejai yra su gamtos mokslais susiję. Jie turi priėjimą prie auditorijos, kuri jau domisi mokslu, nes ateina pas juos, [todėl muziejai] yra patogioje pozicijoje dar tą įtraukimą padidinti vienu žingsneliu ir pasiūlyti prisijungti prie piliečių mokslo projektų. Tai čia, manau, galimybės yra labai didelės, tik Lietuvoje šiuo metu neišnaudojamos.

A: Įdomu, ar mūsų Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus kažką vykdo šia linkme?

M: Būtų puikus būdas ten pareklamuoti ar tai kažkokią programėlę ar bendradarbiauti su mokslininkais ir panašiai, nes jie turi labai gerą priėjimą prie žmonių, kurie jau domisi mokslu vienu ar kitu būdu. Tai juos lengviau prikalbinti, kai pirmas žingsnis padarytas. Tas pat tikriausiai galioja ir bibliotekoms. Bibliotekos dažnai tampa vieta, kuri traukia žmones, kurie domisi, skaito knygas, ir juos galima irgi pritraukti dalyvauti skirtinguose piliečių mokslo, mokslo komunikacijos veiklose. VU bibliotekos atstovai irgi po truputį orientuojasi į piliečių įtraukties veiklas: važinėja po mažesnes bibliotekas, skaito paskaitas, pamokas ir irgi gal labiau užsiima komunikacija, o ne tolimesniais įtraukties žingsniais. Bet po truputį tas pokytis vyksta. Manau, tokios institucijos, kurios pritraukia tuos, kurie vienu žingsneliu arčiau noro domėtis mokslu, yra labai svarbioje pozicijoje, platinant piliečių mokslo idėjas.

A: Tai bibliotekos turėtų užimti tokio komunikacijos tarpininko vaidmenį, kai ateina mokslininkai su interesu, piliečiai su interesu, o bibliotekos jus apjungtų?

M: Taip. Trūksta tarpininkų, kurie galėtų būti kaip vertėjai tarp to, ką kalba mokslas ir ką supranta piliečiai. Vėlgi, nebūtinai bibliotekos turi šias kompetencijas. Lygiai kaip ir mokslininkams, trūksta įvairių resursų, ir laiko, ir panašiai. Turbūt ir bibliotekos susiduria su panašioms problemomis. Bet vėlgi, tai galėtų būti vieta, kur būtų galima stiprinti tas kompetencijas, ieškoti žmonių, kurie galėtų versti tą mokslo kalbą į paprastą kalbą, būti kaip centrai, kuriuose susitinka piliečiai, mokslininkai ir kiti suinteresuoti asmenys.

A: Pasidalinkite savo mintimis apie šį teiginį: Piliečių mokslo projektų tyrimų rezultatai gali būti naudojami informuojant vietos politikus apie tam tikrus pastebėjimus ir taip užtikrinant tikslingų įvairių tvarumo aspektų tobulinimo galimybę. Gal jums teko susidurti ir galite pateikti tokių pavyzdžių iš savo praktikos?

M: Lietuvoje tikrai nesu tokių sutikus. Aprašyti keli tokie atvejai, kur piliečiai rinko duomenis apie oro kokybę jų mieste ir tai leido įvertinti, kiek švarus yra miesto oras ir pagal tai priimti tam tikrus sprendimus – tarkim, riboti mašinų eismą, gamyklų veiklą ir panašiai. Bendrai su piliečių mokslo metodais labai smarkų įdirbį turi Olandijos institucijos – tiek mokslo, tiek valstybinės. Piliečių mokslas turi gilias tradicijas, piliečiai yra aktyviai, tiek įtraukiami, tiek įsitraukia, į mokslo komunikacijos ir duomenų rinkimo veiklas. Ir tiek iš pokalbių su kolegomis, ir iš mokslinių šaltinių analizės akivaizdu, kad jie turi gilias tradicijas ir žymiai didesnį norą iš piliečių pusės rinkti duomenis ir pagal tai kažkaip tai keisti savo aplinką, sprendimus ir panašiai. Kodėl yra lengviau būtent ten? Nes piliečiai gali matyti naudą. Tai reiškia, kad jie kažkada dalyvavo projekte ir kažkas pasikeitė jų aplinkoje dėl to. Todėl jie yra labiau motyvuoti kitą kartą vėl įsitraukti, kad jų aplinka gerėtų ir taptų malonesnė, švaresnė. Kaip minėjau, aš nežinau tokių tiesioginių pavyzdžių, kad valstybė atsižvelgtų į piliečių mokslo tyrimą ir sakytų, kad dėl to jie pakeitė kažką. Bet iš kitos pusės, gal nereikia taip smarkiai taikyti tos atskirties, kad čia mokslininkas, čia pilietis, čia valstybės atstovas. Visi mes esame piliečiai galiausiai. Gal nebuvo tos logikos, kad mokslininkas sugalvojo, pilietis surinko ir valstybės atstovas padarė sprendimą. Gal valstybės atstovas buvo tas pilietis: rinko duomenis, pamatė rezultatus ir nusprendė kažką keisti. Piliečių mokslas dėl to ir yra taip propaguojamas, nes jis leidžia skirtingiems žmonėms mūsų visuomenėje pamatyti mokslą ir jo rezultatus ir suteikia galimybę vėliau priimti sprendimus, pamačius, kad tam tikros problemos egzistuoja. Tai toks demokratinis ir gražus požiūris į mokslą. Ir gal nereikia visada ieškoti tų atskirčių, kas ką paveikia, nes ne visada jas pavyksta atsekti. Bet kad [piliečių mokslas] gali daryti poveikį, tai tikriausiai taip. Tik tiek, kad jį sunku pamatuoti.

Ačiū Monikai už savo įžvalgas apie piliečių mokslo reikšmę plačiajai visuomenei. Beje, nepraleiskite kitų interviu iš šios serijos, nes jų bus daugiau!

Piliečių mokslas įdomu? O gal jau dalyvaujate piliečių mokslo projektuose? Kviečiame skirti 7 minutes savo laiko ir sudalyvauti apklausoje (anglu kalba). Visi duomenys bus naudojami tik tyrimo tikslais Projekte, išsaugant dalyvių anonimiškumąAPKLAUSA

Iki kito susitikimo!

Bibliotekų tinklaraštis
Tvari biblioteka
Šeimadienių biblioteka
Bendruomenių kraštotyra
Vilnijos vartai
Vasara su knyga
Biblioteka visiems
Mickevičiana
Prisijungusi.lt
Skaitymo festivalis
Ibiblioteka.lt
Knygų startas
Epaveldas
Draugiškas internetas
AVBA