Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility
Paieška

Gintarė Švedaitė „Kai sutikau tave“

Gintarė Švedaitė „Kai sutikau tave“

Gintarė Švedaitė, 17 m.

Kai sutikau tave

Nepakenčiau musių, ypač vasarą, kai šiltais vakarais jos, skraidžiodamos aplink aromatingus medžius, lįsdavo man į veidą. Viskas, ko aš norėjau – tai ištrūkti, bet kūnas ir protas mane apribojo. Įstrigęs norėjau skrieti per kalvas, marias, kopas ir galiausiai per jūrą. Norėjau, kad ji ir platusis horizontas niekad nesibaigtų.

Jau seniai svajojau ištrūkti: tėvo cigarečių dūmai ir mamos gulinėjimas ant sofos priminė man, kad buvau šiuose namuose svetimas, ir tiesiog vertė bėgti. Apžvelgiau butą, tėvai nė neatkreipė dėmesio, kad keistai stoviniavau prie durų. Metas eiti – atsidusau ir pasukau užraktą. Kaimynų nesutikau, keliavau vienas. Kieme žaidė vaikai, bet kažkodėl šįkart jie man netrukdė: jų naivumas net pasirodė meilus, žavėjo mane. Būti vaiku – didžiausia dovana. Kodėl man to niekas nepasakė anksčiau? Leidausi pušyno keliu, praeidamas kaimyninius namus ir mėlyną stulpelį, kažkada žymėjusį teritoriją. Svaigus sakų kvapas vedė mane miesto link. Automobiliai tai pravažiuodavo, tai visai nutildavo. Apie nieką nemąsčiau, ėjau, tiksliau, bėgau it vydamasis pats save.

Marios buvo tylios. Jų mėlynumą norėjosi įsidėmėti visai amžinybei ir nešiotis kišenėje kartu su savimi. Horizontas tirpo tolumoje, o aš sulėtinau žingsnį. Dažnai eidavome šiuo taku palei marias su tėvais, bet šį vakarą, kai buvau vienas, manyje sukilo daug sentimentų. Pavirtau į jausmų laivą, plaukiantį, ieškantį namų, kuriuos praradau dar prieš gimimą. ,,Dievas nepagailėjo grožio šiam vakarui“, – kilo mintis ir aš šyptelėjau, nes vienintelis žinojau šią paslaptį.

Prasilenkiau su šeimyna, einančia pasilinksminti. Vaikai bėgiojo aplink tėvus, kažką šūkaudami ir norėdami atkreipti į save dėmesį, o tėvai tik juokėsi. Jų apgirtęs juokas skambėjo it graudi daina, nors jiems tikrai nebuvo liūdna. Pažvelgiau į marias, bet jos nuo manęs bėgo ir nesustojo, kol nenusukau keliuku tolyn nuo vandens. Praėjęs laiptus, kylančius į kalnelį, trumpam sustojau atsikvėpti. Nebuvau uždusęs, tačiau mintis, jog neturėčiau čia eiti, mane gąsdino. Ši baimė dažniausiai pasireikšdavo prieš svarbius įvykius mano gyvenime. Paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai raudonai apšvietė tarp krūmų įsispraudusią trobelę. Man pasidarė smalsu: jaučiau, kaip virpėjo rankos, o skruostai užsidegė liepsnoti ugnimi. Marios ėmė stipriau banguoti.

Grožio niekada nebūna per daug. Už plonų nertų užuolaidų pasirodė merginos šešėlis. Baltas ir paslaptingas, jis baugino, bet tuo pat metu kvietė mane užeiti vidun. Durys buvo praviros ir slėpė tamsų koridorių. Iš pažiūros neatrodė, kad kas būtų viduje, tad arba mergina mokėjo labai gerai slėptis, arba ji tebuvo mano vaizduotės vaisius. Lėtais žingsniais perėjau koridorių ir atsidūriau svetainėje. Baldų ten nebuvo daug: tik pilka antklode aptrauktas krėslas ir stalas prie lango. Užuolaidos plevėsavo mėnesienos šviesoje, jų fone pasirodė blyškūs veido kontūrai. Paslaptingoji mergina! Ištiesusi rankas, ji stovėjo priešais mane ir švelniai kvietė vardu:

– Samueli, – ji giliai atsiduso ir atsitraukė nuo lango, –  pagaliau mane aplankei.

Ji ne tik mane palietė, bet dar ir žinojo mano vardą. Namo viduje darėsi per sunku kvėpuoti, o dar prieš kelias akimirkas taip norėjau pasinerti į juodąją vakaro tirštumą. Nebenorėjau pranykti, nes juk čia, šalia manęs, stovėjo tikrojo grožio ir meilės įsikūnijimas. Akys pačios nenorėjo atitraukti žvilgsnio nuo nakties deivės ir sekė kiekvieną jos judesį. Ji lengvai vaikščiojo po kambarį ir juokėsi. Iš kurgi ji žinojo mano vardą? Mintyse sukosi klausimų verpetas, pažvelgiau pro langą, tikėdamasis išvysti kokią nors detalę, išduodančią, jog viskas šiame kambaryje tėra sapnas. Žmonės ir toliau ėjo tai į miestą, tai iš jo. Visur klestėjo gyvybė, kurią nuo manęs atitvėrė kambario sienos. Vienintelė galimybė ištrūkti iš slogaus sapno buvo langas, pro kurį mane pasikvietė mergina. Už jo marios bangavo kaip ir anksčiau, o vėjas švelniai lenkė nendres.

Dar kiek pastovėjęs prie lango, žengiau link merginos – vis pagreitinančios žingsnį ar staiga sustojančios. Vaikiausi baltą suknelę, norėdamas sulaikyti ir darkart pažvelgti jai į akis. Mums nereikėjo pratarti nė žodžio, kad suprastume, jog pamilome vienas kitą. Aš pamilau jos skaistų veidą, žaismingas akis, jos tylų juoką ir tai, kad sugebėjau ją surasti. Manoji Marija. Net vardo klausti nereikėjo. Aš ją sutikau prie marių, kur tiek metų guodžiausi Dievui, jog neturiu nė vieno artimo žmogaus. Svaiginanti meilės jėga užvaldė visą mano kūną ir pajautrino klausą, jog iš giliai užmigusių namo pakampių ėmė lietis muzika, sumišusi su bangų ošimu. Trapūs fortepijono akordai sklendė tamsoje, atsimušdami į išpuvusias sienas ir pagaliau pasiekdami mus. Tai buvo garsai, kuriuos privalėjau išpildyti. Ekstazės apimtas, čiupau Mariją už parankės ir pradėjau sukti ratu. Kambario vaizdas išsiliejo, o švelni Marijos šypsena patapo mano ašimi ir vedė pro tūkstančius visatų, kur mes vis susitinkame ir iš naujo karštai pamilstame vienas kitą.

Mūsų akys susitiko, Marija droviai linktelėjo ir padėjo galvą man ant peties. Prasidėjo lėtas valsas: aš pirštais apčiuopiau gležną jos juosmenį, prisitraukdamas merginą arčiau. Ji buvo tokia mažytė tarytum vaikas, tokia balta tarytum gražiausias lelijos žiedas. Norėjosi tvirtai ją suspausti ir laikyti glėbyje, kad ji įsileistų mane vidun. Atverdama širdį, ji suteiktų galimybę nukeliauti į mylimo žmogaus sielos gelmes, kur keliavo prieš lemtį kovoję Orfėjas su Euridike ir Romeo su Džuljeta. Nors jų pabaiga buvo nelaiminga, žinojau, kad mes su Marija švęsime pergalę.

Mergina mindžiojo man batus ir kartais koketuodama atlošdavo galvą. Mes sukomės pagal tylią pianino melodiją – net nereikėjo jos girdėti, visas kūnas tiesiog alsavo, kurdamas  tolygų ritmą. Vakaro glamonėms atsidavę, trumpam susiliesdavę ir vėl išsiskirdavę, davėme įžadus niekad nepamilti kito žmogaus ir taip tapome amžinai gyvos meilės įrodymu.

– Aš dar niekad nemylėjau, –  tyliai pratarė mergina, apglėbdama mano pečius. Jos švelnūs plaukai krito ant veido ir kiek pridengė skruostų raudonį, kupiną gyvybės karščio. Kodėl ji atrodė tokia pernelyg gyva? Abejojau, bet puikiai jaučiau Marijos artumą, tad mano viduje įsivyravo palaiminga ramybė.

Lauke pasigirdo bruzdesys – kažkas atidarė laukujes duris. Marija išgąstingai pažvelgė į manę ir sugriebė ranką:

– Nesvarbu, kas ateis, prižadėk, kad apsaugosi mane ir mylėsi per amžių amžius! – jos balsą nustelbė kiti garsai, o ranka po truputį šalo. Nejaugi atėjo pabaiga? Svečias nesikuklino ir jau buvo pasiekęs koridorių –  greitai būsime surasti, tad turėjau veikti greitai.

Jau tiesiau rankas į Mariją, bet nebeįžiūrėjau jos veido. Kambaryje nebeliko šilumos, kurią jaučiau jai būnant šalia. Vadinasi, iliuzija, haliucinacija, psichotropinės medžiagos, o gal pranašiškas regėjimas? Blaškiausi tamsoje, bet nieko nebegalėjau padaryti – Marija išnyko. Žingsniai garsėjo ir tarpdury pasirodė ryški žibintuvėlio šviesa.

– Jaunuoli, ar žinote, kad tokiu metu negalima lankytis svetimuose namuose? – kreipėsi į mane balsas.

– Taip, žinau, – atsakiau, eidamas link durų. Mane sugriebė tvirta ranka, tarsi norėdama papurtyti, bet greitai išsisukau. – Atleiskite, daugiau tai nepasikartos.

Ėjau palei marias, švilpaudamas man dar negirdėtą melodiją. Bangos ramiai atsimušinėjo į krantą ir pasiglemžė mano susijaudinimą: skruostai nebedegė, nebeprakaitavo delnai. Darkart atsigręžiau atgal –langas traukėsi į švytintį tašką tolumoje. Varganas negyvėlių gyvenimas, kai pro tokį nedidelį plyšelį reikėjo matyti gyvuosius. Troškūs cigarečių dūmai ir duslūs balsai, netrukus pasitiksią mane, sugrąžins į gyvybingą kasdienybę, bet mano širdis persimainė ir priglaudė dar vieną sielą, su kuria aš gyvensiu ir mirsiu. Aš nebebuvau vienas – šįkart viskas bus kitaip.