Aneta Beginskaitė „Viola“

Aneta Beginskaitė, 15 m.

Viola

Viola sunkiai išlipo iš lovos. Atsisėdusi prie naktinio stalelio pažvelgė į veidrodį. Veidas buvo nusėtas raukšlėmis, akys giliai įdubusios, o lūpos jau visai praradusios raudonumą. Senučiukė paėmė prabangių kvepalų buteliuką ir papurškė aplink save. Paėmusi lūpdažio tūbelę, pasidažė lūpas ryškiai raudona spalva. Viola šyptelėjo ir vis dar žvelgdama į veidrodį kreipėsi į save užkimusiu balsu:

– Viola, šiandien bus nuostabi diena.

Tada lėtai nupėdino prie drabužių spintos. Viola atvėrė jos duris ir pamačiusi drabužius, laimingai suplojo rankomis ir nusijuokė. Kiekvieną kartą ji džiaugdavosi išvydusi ryškius savo drabužius.

Išsirinkusi samanų spalvos suknelę, apsivilko ją. Tada visa švytinti išėjo iš miegamojo. Pro visus antikvarinius baldus ir daiktus prasibrovė iki koridoriaus ir nuo kabyklos nukabinusi rudą nudėvėtą paltą bei apsiavusi gėlėtus aulinius batus išėjo iš namų, nepamiršdama pasiimti raktų bei piniginės.

Lauke ją pasitiko švelnus rudenio vėjelis. Tai buvo mėgstamiausias Violos oras. Gaivu ir šviesu. Eidama šaligatviu senutė sveikinosi su praeiviais. Praeiviai dažniausiai mandagiai linktelėdavo, nors jos nepažinojo. Pati Viola taip pat jų nepažinojo, bet norėjo, kad jie pažinotų ją.

Po kiek laiko senutė priėjo parduotuvę. Prisiminusi, kad jai reikia cigarečių bei popierinio rankšluosčio, nusprendė užeiti. Vos tik įžengusi į parduotuvę, senučiukė susirado žmogų, kurį užsimanė pakalbinti.

– Panelyte, gal galėtum nuvesti mane prie popierinių rankšluosčių? – kreipėsi senutė į neskoningai išsidažiusią paauglę.

– Negalit pati susirast? – su įprastiniu paauglišku įžūlumu atkirto mergina.

– Galiu, bet su tavim man smagiau.

 Mergina, nors nelabai patenkinta, padėjo surasti popierinį rankšluostį. Tuo tarpu senutė tyliai džiūgavo savo mažu laimėjimu. Jai patiko įsivaizduoti, kad gali valdyti žmones tarsi marionetes.

Stovėdama eilėje prie kasos, Viola apžiūrinėjo priešais ją esantį pirkėją.

– Ei, berniuk, – kreipėsi į jį senutė, – kur pirkai tas kelnes?

– Humanoj, ponia, – sutrikęs atsakė vaikinas, nužvelgdamas savo raudonas languotas kelnes.

– Hm, – papūtusi lūpas susimąstė senutė. – Gal ten kartais dabar nuolaidos?

– Kad ne, ponia.

– Gaila gaila, man praverstų naujos kelnės.

Nusipirkus cigarečių, kurios dabar gulėjo jos paltuko kišenėje, bei popierinio rankšluosčio, kurį laikė po pažastimi, laiminga žygiavo į troleibuso stotelę, nusprendusi, kad laikas grįžti namo. Priėjusi stotelę senutė pagalvojo parūkyti, bet jai nespėjus to padaryti atvažiavo troleibusas. Jam sustojus, Viola greitai, kiek įmanoma senam žmogui, prisiartino prie troleibuso ir nekantraudama laukė, kol atsidarys jo durys. Senutei patiko važinėti troleibusais, galbūt todėl, kad ten būdavo daugybė iš nuobodulio mirštančių žmonių, kurių akys galėdavo nukrypti į ją.

Iškart įlipusi į troleibusą senučiukė pradėjo rengti sanbrūzdį, kuriuos ji taip mėgsta.

– Palaikyk, – apsidairiusi aplink save, įdavė popierinį rankšluostį netoli sėdėjusiai mergaitei. Ši net neprieštaravo. Tyliai ant kelių laikė Violos įduotą daiktą. Tuo tarpu senutė nerimo:

– Ar lipsi? – tarė į už jos stovinčiai merginai.

– Ne.

– O aš lipsiu. O tu lipsi? – paklausė, atsisukusi į vyrą.

– Ne, bet jei ir lipčiau tai tikrai jums praneščiau, – truputį pašaipiai tarė jis.

– Puiku, bet žinokit, kad aš lipsiu, – išdidžiai tarė Viola.

Tada apsidairė ir pamatė nusisukusį vaikiną, kurį taip pat nusprendė pakalbinti. Pabaksnojo į nugarą ir vaikinui atsisukus pratarė:

– Berniuk, ar lipsi?

Šis atrodė sutrikęs. Vaikinas kažką suburbėjo angliškai, bet senutė nesuprato, tad paklausė jo rusiškai, bet jis tik papurtė galvą, vien iš jo veido bruožų galėjai susidaryti įspūdį, kad vaikinas moka tik anglų ir mandarinų kalbas.

– Ai, nain nain, – sau po nosim sumurmėjo Viola ir toliau laikėsi įsikibusi į turėklą. Vaikinas vis dar atrodė sutrikęs.

Troleibuse pasklido švelnus moters balsas, skelbiantis artėjančios stotelės pavadinimą. Viola iškart sukruto. Viena ranka pasiremdama vaikino nugara, kuris ir vėl sutriko, o kita paleido turėklą ir sumosikavo ore tardama:

– Duok!

Ramiai sėdėjusi mergaitė suprato, kad tie žodžiai buvo skirti jai ir žaibiškai padavė senutei jos nešulį, o ta perdavė jį šalia jos stovėjusiam vyrui entuziastingai sakydama:

– Dabar, kai išlipsiu tu mesk man jį, o aš gaudysiu.

Vyras nusijuokdamas linktelėjo ir tyliai kažką sau pasakė, bet nieks negirdėjo jo žodžių. Vos tik atsidarė troleibuso durys, senučiukė išlipo ir visu garsumu šūktelėjo:

– Mesk!

Vyras nemetė, tik ramiai padavė popierinį rankšluostį senutei. Ši jautėsi nusivylusi, jai nepavyko sukelti tokio didelio kaip tikėjosi cirko šiame troleibuse.

– Eh, – tarė moteriškė nusivylusi. – Na ir nuoboda.

Vyras tik gūžtelėjo, o troleibusas uždaręs duris nuvažiavo, palikdamas Violą vieną. Ji pėdino namo, po pažastimi pasikišusi popierinį rankšluostį, ir vėl sveikindamasi su praeiviais, tik šįkart ne tokia laiminga.

Namie Violą pasitiko stingdanti tyla ir senutė nuliūdo. Tyla primindavo jai vienatvę, nuo kurios ji visą gyvenimą bėgo, bet taip ir nepavyko pabėgti. Viola niekad neturėjo draugų, o šeima jau seniai buvo palikusi šį pasaulį, tad tik jos išdaigos leisdavo pasijusti bent šiek tiek matomai.

Lėtai nusiavusi batus bei į spintą pakabinusi nutrintą rudą paltą, ji įžengė į svetainę rankose nešdamasi savo pirkinius. Juos senutė padėjo ant dulkėtos palangės. Paėmė nuo krėslo bordo spalvos šilkinį chalatą ir apsivilkusį jį elegantiškai atsisėdo į krėslą. Paskui, tarsi karalienė savo valdas, apžvelgė akį rėžiančią svetainę ir užsisvajojusi, nežinia kodėl šyptelėjusi, nuo palangės paėmė cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Atplėšusį jį, vien tik lūpomis ištraukė cigaretę iš pakelio ir prisidegė. Įtraukusi dūmo, ranką su cigarete nuleido ant krėslo porankių.

Viola paskutinį kartą pažvelgė pro langą išleisdama dūmą ir savo sielą į laisvę.