Užrašytas įvairiaspalvis gyvenimas: Elias Canetti autobiografija

Elias Canetti žydų sefardų kilmės, Bulgarijoje gimęs austrų rašytojas, garsus XX amžiaus intelektualas, 1981 metais „už erdvų žvilgsnį, gausybę idėjų ir meninę galią“ buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Dalį vaikystės rašytojas praleido Mančesteryje, o dalį Vienoje, jaunystės metais kurį laiką gyveno Berlyne, paskui vėl grįžo į Vieną, savo mylimą miestą. Po Austrijos prijungimo emigravo į Londoną. Canetti buvo poliglotas: būdamas vaikas pirmiausia išmoko ladino kalbą, kuria kalbėjo kadaise iš Ispanijos ištremti žydai, ir bulgarų. Tada su tėvais emigravo į Angliją, kur išmoko anglų kalbą. Rašyti pasirinko vokiečių kalba, kurią įsisavino būdamas aštuonerių metų, kai po tėvo mirties su motina per Ciurichą vyko į Vieną. Pradžioje tai buvo jo tėvų tarpusavio susikalbėjimo kalba, vaikai jos nesuprato, ji atrodė mįslinga. Tačiau net ir vėlyvaisiais gyvenimo metais, gyvendamas Londone ir Ciuriche, daug kalbų mokantis ir daug kultūrų artimai pažinęs Canetti save suvokė kaip Vienos išugdytą austrų rašytoją.  Žymiausios knygos – romanas Apakimas (plėtojamos blogio, susvetimijimo, beprotybės temos), dramos Vestuvės bei Kai žinoma mirties data, antropologinė studija Masė ir valdžia (joje gvildeno minios psichologijos klausimus), taip pat rašė esė, aforizmus, kelionių apybraižas.

Canetti autobiografija susideda iš trijų, puikiai, įtaigiai, su nepaprastai gilia įžvalga parašytų knygų. Trilogiją sudaro  knygos Išgelbėtas liežuvis, Fakelas ausyje, Susižvalgymai. Rašytojo autobiografija yra ne vien jo kaip žmogaus ir rašytojo kelio aprašymas, bet ir visos epochos atspindys: su miestų vaizdais, gatvelėmis kuriomis keliavo, žmonėmis, kuriuos sutiko, į kuriuos įsiklausė, kurie jį formavo. Canetti autobiografija skleidžiasi daug dėmesio skiriant kitam. Kito -  sutiktojo, pašnekovo, draugo, bičiulio, dvasinio mokytojo, mylimosios, tėvų -  aprašymas bene svarbesnis nei išgryninta savirefleksija. Pats Canetti atsiveria per santykį su kitu. Canetti, matyt, įžvelgė, kad žmogų kuria ne vien jis pats su savo vidiniais išgyvenimais, mintimis, bet ir kiti, kuriuos jis sutinka, su kuriais bendrauja, kurių mintis įsideda į širdį, kurių gestams nelieka abejingas, taip pat ir tie,  kuriems nepritaria, oponuoja. Į autobiografiją įsirašo ir tie susitikimai, kurie tėra epizodiški tačiau jam reikšmingi.

Išgelbėas liežuvis skirtas Canetti vaikystei. Pirmieji prisiminimai apie Rusčiuką, gyvenimas daugiakalbėje ir daugiakultūrinėje aplinkoje, žydiški papročiai skleidžiasi atgijusių vaizdų pavidalu. Vėliau tėvo mirtis ir kelionė per Ciurichą į Vieną, kur Canettis, labai greitai įsisavino vokiečių kalbą. Knygoje aprašomas ryšys su motina, kuri būdama be galo apsiskaičiusi įskiepija sūnui meilę literatūrai.

Išgelbėtame liežuvyje apie save Canetti, jau iš dabarties perspektyvos, rašo: „Geriausią gyvenimo dalį praleidau demaskuodamas žmogų – tokį, koks jis yra istorinėse civilizacijose. Tyrinėjau galią, išnarsčiau ją taip pat negailestingai, kaip mama savo šeimos procesus. Bemaž nėra blogio, kurio negalėčiau prikišti žmogui ar žmonijai. Ir vis dėlto tebesididžiuoju ja taip, kad iš tikrųjų nekenčiu vienintelio dalyko – žmonijos priešo, mirties“ (Elias Canetti, Išgelbėtas liežuvis, 13-14). Šiuos sakinius galima laikyti viena pagrindinių ištarų apie kūrybą - rašymas taip tampa rašymu prieš mirtį.

Fakelas ausyje -  tai knyga apie rašytojo jaunystės metus, ji apima laikotarpį nuo 1921 iki 1931 metų. Čia aprašomas susižavėjimas savo mokytoju Karlu Krausu. Tai buvo žmogus, kuris padėjo pamatus tolesnei Canetti kūrybai, iš jo Canetti mokėsi. Knygoje taip pat aprašomas susitikimas su būsima žmona Veza, judviejų literatūrinės diskusijos ir stiprus dvasinis ryšys. Knygoje atgyja Viena ir Berlynas, kuriuose tuo metu Canetti gyveno – jų kultūrinis gyvenimas ir įžymybės (Bertoldo Brechto portretas).

Trečioji autobiografijos dalis Susižvalgymai skirta gyvenimui Vienoje 1931-1937. Rašytojas pasirenka savo gyvenimo tarpsnį nuo dramos Vestuvės rašymo iki motinos mirties. Svarbios yra asmeninės patirtys ir lemtingi susitikimai. Kalbant apie savo gyvenimą tarpukario Austrijoje kartu atsiveria kultūrinio gyvenimo panorama. Jauno rašytojo gyvenimui esmiška yra skaitymo patirtis, - Canetti pasakoja kaip atranda Georgo Büchnerio dramas ir apsakymą Lencas ir kokį svorį Büchnerio kūryba turi jo paties kūrybai. Canetti domino beprotybės tema – apie tai vėliau parašė romaną Apakimas, o viena labiausiai pavykusių šios temos plėtočių vokiečių literatūroje ir yra Büchnerio Lencas. Canetti Susižvalgymuose reflektuoja ir sunkią savo, kaip rašytojo, kelio pradžią ir savo rašymą bei skaitymus (savo metodą prieš publiką skaityti kūrinius jis vadino „akustinėmis kaukėmis“). Daug dėmesio skiriama draugams ir bičiuliams, su kuriais bendraudamas Canetti juto intelektualinę pilnatvę, – rašytojui Hermanui Brochui, skulptoriui Franzui Wotrubai, poetui, hebrajų kultūros žinovui Dr. Sonne. Knygoje aprašomas ir staigus bei intensyvus jausmas Gustavo Mahlerio dukrai skulptorei Annai Mahler bei vėliau besiplėtojusi graži bičiulystė. Įdomiai atsiveria Canetti pažintis su Robertu Musiliu, kuri nutrūko staiga, Canetti paminėjus Thomą Manną, kurio Musilis nemėgo. Aprašomas ir kurioziškas susitikimas Jamesu Joyece‘u, kuomet pastarasis dalyvavo Canetti skaityme. Jautri rašytojo atsisveikinimo su mirštančia motina scena, kai sūnus motinai įteikia rožių, kurios esą yra iš Rusčiuko, jos vaikystės sodo. Čia kitaip, asmeniškai prabylama apie įtaigos galią, iliuziją, guodžiantį ir nuskaidrinantį grožio gestą, besiremiantį ne tiesa, o pramanu.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Inga Bartkuvienė