Sociokritinis romanas iš Austrijos

2020 metų pavasarį austrų rašytoja Cornelia Travnicek išleido trečiąjį savo romaną „Fėjų dulkės“ („Feenstaub“). Tai knyga skirta ir jaunimui, ir suaugusiems, ji prabyla į visus. Knyga labai savitai vienija pasakos, nuotykių bei raidos romano žanrus. Kartu jame ryški ir visuomenės kritika, mat vaizduoja kriminalinį jaunimą, jo gyvenimą tam tikrame socialiniame užribyje. Knygą galima laikyti literatūriniu eksperimentu. Pats pasakojimas yra poetiškas, dėmesingas detalėms, tad skaitytojas gali mėgautis puikia, pagavia kalba. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pasakojimo forma kontrastuoja su papasakotu turiniu – poetine kalba vaizduojama sudėtinga, net brutali kasdienybė, nuotaika yra niūri ir kupina grėsmės patyrimo. Kaip teigia Katja Gasser – tai yra „švelni knyga apie grubų pasaulį“.

Vaizduojama jaunuolių grupė – Petru, Cheta ir Magaras – paaugliai kišenvagiai dirbantys Krakadzilui, suaugusiam vaikų išnaudotojui. Jie gyvena laivu pasiekiamoje saloje, kuri yra nematoma kitiems, kažkokio neįvardinto, beveidžio miesto pakraštyje. Krakadzilas juos aprūpina „fėjų dulkėmis“, taigi narkotikais, kurie kaip šie jaunuoliai tiki, gali leisti jiems skristi – atitrūkti nuo šios negatyvios tikrovės. Nepaisant to, kad jų kasdienybė sunki, Krakadzilas nepripildžius reikiamai jo pinigų dėžutės, juos muša, jie vis tiek gyvena noru niekada neužaugti, tiki pasakiškais dalykais, kaip antai undinėmis, gyvenančiomis jų ūkanų gaubiamoje upėje. Visa pakinta, kai Petru susipažįsta su Marja – mergaite iš miesto. Mergaitės tėvai leidžia jiems draugauti ir taip Petru pirmą kartą supranta, ką gali reikšti šeima, teisingas, tvarkingas gyvenimas. Galop atsiranda vilties, kad jo, kaip žlugusio jaunuolio, kuriuo niekas nesirūpina, gyvenimas pasikeis, formuojasi vertybės, kurios leidžia duoti atkirtį blogiui – jis gindamas kitą jaunuolį šauna į Krakadzilą. Ryškėja, kad Petru suėmus kartu su bausme prasidės ir jo socialinė integracija.  

Romanas atskleidžia, kad ignoruojamas socialinio užribio pasaulis egzistuoja greta mūsų. Autorė komentuodama romaną teigia „Sala ir rūkas simbolizuoja tai, kad mieste egzistuoja pasauliai, kurie nesusisiekia. Kad egzistuoja žmonės, kurie nesusitinka savo gyvenimuose, jie kiekvienas tarsi savoje saloje, nors išties jie dalijasi erdve“. Knygoje vaizduojamas sunkus ir sudėtingas augimas, tapimas žmogumi.

Dr. Inga Bartkuvienė