Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility

Lietuvių Šveicarija: gamtos grožis ir gyvenimo būdas

Lietuvių Šveicarija: gamtos grožis ir gyvenimo būdas

Kovo 24d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta paroda skirta Lietuvos 100-mečiui paminėti. Ją parengė ir dalyvius lauktuvėmis iš Šveicarijos vaišino Jūratė Caspersen yra Šveicarijos Lietuvių bendruomenės, kurią sudaro 150 narių, pirmininkė. Ji atsakinga už kultūrą, administraciją, archyvus, Ciuricho Lietuviškos knygos klubo veiklą. Leidžia žurnalą „Šveicarijos Lietuvių žinios“. J. Caspersen yra knygos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ sudarytoja.

Lietuvių bendruomenė. Parodos apie Šveicariją tikslas – parodyti, kad emigrantai nepamiršta savo šalies ir išvykę puoselėja lietuviškumą. Parodą sudaro dvi dalys: istorinė, atskleidžianti emigravusių lietuvių bendruomenės veiklą, ir vaizdinė, fotografijų pagalba atskleidžianti šalies gamtos grožį ir tradicijas. Šiuo metu Šveicarijoje gyvena apie 2000 lietuvių, kurių dalis tęsia pirmosios lietuvių emigrantų į Šveicariją bangos pradėtas tradicijas.  1951 m. Lietuvių bendruomenė leido žurnalą „Šveicarijos lietuvių žinios“, kurio leidyba nutrūko 1953 m. Šiuo metu žurnalas vėl leidžiamas, jame galima rasti Šveicarijos lietuvių gyvenimo kroniką, straipsnius aktualiomis temomis, informaciją apie artėjančius  įvykius. Šio žurnalo leidyba reikalauja tam tikro pasišventimo, nes norinčių rašyti be atlygio, paaukojant savo laisvalaikį nėra labai daug.  

Pagalba nuskriaustiesiems. Šveicarija – gailestinga šalis, skubanti padėti nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių, karo aukoms ir sužeistiesiems. Ne veltui Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas buvo įkurtas šveicaro Anri Diunano iniciatyva.  Šalis laikosi principo padėti vargstantiems, bet tik tol, kol jie atsistoja ant kojų. Todėl tai tuo pačiu ir labai uždara šalis, sunkiai įsileidžianti imigrantus, kelianti aukštus reikalavimus norintiems čia gyventi ir dirbti. Šveicarai labai konservatyvi tauta, sauganti savo šalies identitetą, suverenumą ir nusistovėjusią gyvenimo tvarką, kurios dėka pavyko susikurti pavydėtiną gerovę ir išlaikyti aukštus gyvenimo standartus.

Šeimos modelis. Dar visai neseniai vyrai ir moterys turėjo aiškius vaidmenis: vyrai uždirbdavo pinigus ir išlaikydavo šeimą, o moterys „dirbdavo“ namuose – augino vaikus, gamino valgyti, prižiūrėjo namus bei aplinką. Būti namų šeimininke ne gėda – tai buvo moters darbas. Teisę balsuoti moterys gavo tik 1971 m. Labai greitai jos pradėjo reikalauti daugiau teisių ir kitose srityse – siekti aukštojo mokslo, vyrų ir moterų darbo užmokesčio suvienodinimo, nebesitenkino namų šeimininkės vaidmeniu, nebenorėjo vien tik auginti vaikus ir prižiūrėti namus. Tad šiandien šveicarai vyrai ilgesingai prisimena tuos laikus, kai išpuoselėtuose namuose jų laukdavo rūpestingos žmonos.

Mokslas. Šveicarams svarbu, kad jauni žmonės gautų tinkamą išsilavinimą, įgytų amatą, būtų savarankiški,  apie savo ateitį galvojantys piliečiai. Nuo 16 metų moksleiviai skatinami susirasti darbą – 3 dienos skiriamos darbui, 2 dienos mokslams. Tokį kelią pasirinkę jaunuoliai yra pagerbiami, o aukštojo mokslo siekiantys laikomi baltarankiais, ieškančiais lengvos duonos. Patekti į aukštąją mokyklą (gimnaziją) yra labai sunku, priimama tik apie 20 proc. besimokančiųjų. Dvidešimtmečiai, gyvenantys su tėvais, turi jiems mokėti  nuomą, taip pat nuo šio amžius, jie jau pradeda galvoti apie pensijos kaupimą, rūpintis savo senatve. Valstybė nelinkusi padėti tiems, kurie patys nesirūpina savo ateitimi.

Šveicariška tvarka. Šalyje labai gerbiama asmens laisvė – pyktis dėl nuomonių skirtumo labai netaktiška. Šveicarai negimė tvarkingi. Tvarka įvedama per nuobaudas. Jei yra taisyklės, tai reikia jų laikytis. Lietuvoje gal labiau įprasta apeiti taisykles, jei įmanoma. Šveicarams taisyklių nesilaikymas prasilenkia su sveiku protu. Ilgus metus nebuvo galima dirbti jokių darbų sekmadieniais, nes tai poilsio, bendravimo su artimaisiais diena, o jei tą dieną dirbi, vadinasi, gadini kaimynui poilsį. Triukšmas taip pat labai nepriimtinas ir jei po 22 val. yra triukšmaujama, dažniausiai tai pasibaigia ne tik kaimynų nepasitenkinimu, bet ir policijos vizitu.

Politika. Šveicarijos politinis gyvenimas vyksta trimis lygiais: konfederacijos, kantonų ir seniūnijų. Šveicarijoje yra 26 kantonai. Kiekvienas iš jų turi savo parlamentus ir vyriausybes, gali savarankiškai priimti įstatymus. Šveicarai nebijo keisti konstitucijos. Jei šalies gyventojai referendume nubalsuoja už vieną ar kitą pakeitimą, jis yra įtraukiamas į konstituciją. Politiniai veikėjai nėra įsikibę į aukštus postus. Pirmose pozicijose yra tol, kol jaučia, kad yra pažangūs, vedantys į priekį lyderiai. Patys susipranta kada laikas trauktis ir užleisti vietą naujajai kartai.

Armija. Šveicarai kiekvienais metais tarnauja po 2 savaites iki keturiasdešimties. Turi ginklus, kad prireikus būtų pasiruošę ginti šalį.

Kapai. Dauguma žmonių deginami. Antkapiai saugomi tik 20 -25 metus. Vėliau 10 metų auginama žolė, o dar vėliau laidojami kiti.

Šveicarija išsiskiria savo tvarka ir gamtos grožiu. Tuo galėjo įsitikinti visi parodos atidarymo dalyviai – bibliotekos skaitytojai, darbuotojai, Lietuvos ir Austrijos draugijos nariai – ir būsimi parodos lankytojai. Paroda Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje veiks iki balandžio 10 d. Vėliau ji keliaus į kitus Lietuvos kampelius.

Tekstas Gerdos Putnaitės

Nuotraukos Tomos katinaitės

epaveldas
ibiblioteka
Knygos per penkiTV
Lietuvos ir Austrijos draugija
Austrų skaityklos