Celano 100 jubiliejus. Celans 100. Geburtsjahr

2020-aisiais minime vieno iškiliausių 20 a. vokiečiakalbių poetų Paulio Celano 100-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirties metines. Poetas gimė Černovicuose, Bukovinoje (tuo laiku Rumunijos, dabar Ukrainos teritorijoje) vokiškai kalbančių žydų šeimoje. Tuo metu toje geografinėje erdvėje dar buvo gyva Austrijos – Vengrijos kultūrinė tradicija. Apie Bukoviną, poetas yra pasakęs, jog tai kraštas, „kur gyveno žmonės ir knygos“. Iš motinos perėmė meilę literatūrai. Celano likimas paženklintas netekčių – Michailovkos koncentracijos stovykloje žuvo abu tėvai, jį visą gyvenimą kankino išlikusiojo kaltė. Eilėraštis Mirties fuga (Todesfuge)– tai kenotafas kapo neturintiems tėvams. Iki karo Prancūzijoje studijavo mediciną ir Rumunijoje romanistiką, karo metu pats atliko priverstinius darbus. 1947 pabėgo į Vieną, o 1948 į Paryžių, kur praleido visą likusį gyvenimą. Vienoje susipažino su austrų poete Ingeborg Bachmann, kuriai skyrė eilėraščių – vienas žymiausių – Corona, išleista poetų korespondenciją telkianti knyga Širdies laikas (Herzzeit). 1951 metais Paryžiuje susipažino su grafike Gisèle Lestrange, kurią po metų vedė. 1955 gimė sūnus Ericas. Gisèle sukūrė grafikos darbus Celano eilėraščių ciklui Kvėpavimo krištolas (Atremkristall). Daugelį metų Celaną siejo bičiulystė su Švedijoje gyvenančia vyresnės kartos poete Nelly Sachs. Dar viena trauminė patirtis, stipriai paveikusi Celano gyvenimą – tai poeto Iwano Gollio našlės Claire‘os Goll mesti nepagrįsti kaltinimai dėl jos vyro kūrybos plagijavimo. Vokietijos žiniasklaidoje išsiplėtojusią diskusiją Celanas vertino kaip asmeninio sunaikinimo ir antisemitizmo apraišką, tarp intelektualų ieškojo palaikymo ir užtarimo (pvz., rašė laiškus H. Bölliui). Ši patirtis itin ryškiai atsispindi eilėraštyje Lubinas (Wolfsbohne). 1969 aplankė Jeruzalę, susitiko su jaunystės draugais, tarp jų Ilana Shmueli, parašė eilėraščių ciklą, kuriame reflektuoja žydiškąją tradiciją. 1970 pavasarį gyvenimą užbaigė savižudybe.

Celanas - tai egzilio poetas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs svetur, rašęs kalba, kurią suvokė kaip gimtąją ir kaip radikaliai svetimą (Muttersprache – Mördersprache). Kūryboje gvildeno žmogaus išstumties, susvetimėjimo su pačiu savimi ir kitais, žmonių susiklabėjimo būtinybės ir negalimumo problemas. Celanas - tai katastrofos poetas: taiklia, tikslia kalba įprasminęs asmeninę ir visuotinę holokausto patirtį. Anot poeto, į poeziją įsirašo istorinis laikas, išlieka atmenamos datos, tačiau poezija kalba ir apie universalius dalykus, žmogaus laiką, buvimą ir mirtį. Apsisprendimo rašyti iš mirties perspektyvos, poezijos žodžiu gedėti, suteikti mirusiesiems atminties erdvę ir laiką poezijos eilutėje lėmė ypatingą dėmesingumą kalbai. Celano eilėraštis kalba, tyli, pasidaro nebylus.

Balansavimas tarp kalbos ir radikalaus nutilimo lemia ir rašymo stilistiką. Jaunas Celanas dar tiki kalba - ankstyvoji poezija daugiausia klasikinės eilėdaros skambi, ritmiška (rinkiniai Smėlis iš urnų, Aguona ir atmintis, Nuo slenksčio prie slenksčio),vėliau Celanas ima rašyti verlibru – tai žymi jo suabejojimą komunikacinėmis kalbos galimybėmis (kuris ima skleistis rinkiniuose Kalbos grotos, Niekieno rožė, Kvėpavimo posūkis, o vėlyvojoje kūryboje radikalėja Gijų saulės, Šviesos prievarta, Sniego dalis, Laiko sodžius) Tačiau net ir akcentuodama kalbą atimančio istorinio siaubo ir katastrofos patirtį, Celano poezija, anot, prancūzų teoretiko Maurice’o Blanchot, yra nepaprastai graži.

Celano kūryba daugiabalsė, užmezganti dialogą su kitais kūrėjais - Hölderlinu, Rilke, Mandelstamu - ir filosofais - Paskaliu, Husserliu, Heideggeriu, Benjaminu, Adorno, Buberiu m- ir kitais. Celanas naudojasi gausiais ir skirtingais mąstymo bei kalbos ištekliais – atskirų dalykinių sričių žinija bei žodynu (botanikos, geologijos, minerologijos, psichoanalizės, filosofijos, religijos, krikščioniškosios bei žydų mistikos) leidžia jam sukurti savitus, kiekvienam eilėraščiui unikalius poetinius pasaulius – kuriuose mainosi radikali tamsa ir prošvaistė, reikšmingumas ir reikšmės išsprūdimas, poetinio žodžio nuskaidrinamoji galia ir nepasiekiamos kalbos bedugnės.

Celanas į literatūros istoriją įėjo ir kaip puikus, semantiniams sąryšiams itin atidus vertėjas, išvertęs Baudelaire‘o, Rimbaud, Valery, Apollinaire‘o, Mandelstamo, Jesenino, Shakespeare‘o, Dickinson, Ungaretti, Charo, ir kt. eilėraščių.

Mūsų skaitytojai tam tikrą Celano poezijos dalį pažįsta iš Sigito Gedos, Vytauto Karaliaus, Arvydo Makštučio vertimų. Versti taip pat keletas poetologinių tekstų, tarp jų Meridianas, bei prozos kūrinys Pokalbis kalnuose.

Austrų literatūros skaitykloje sukaupta bene visa jo kūryba, turime laiškų bei nemažai kritikos, taip pat ir naujausios.

2020 ist das 100. Geburtsjahr und das 50. Todesjahr von Paul Celan, einem der bedeutendsten deutschsprachigen Dichter des 20. Jahrhunderts. Der Dichter kam in Czernowitz, Bukowina Rumänien (heute Ukraine), in einer deutschsprachigen jüdischen Familie zur Welt. Damals war auf dem Gebiet die österreichische kulturelle Tradition noch lebendig. Bukowina hat Dichter als Land, „wo Bücher und Menschen wohnten“, bezeichnet. Von seiner Mutter hat er seine Vorliebe für Literatur übernommen. Beide Celans Eltern sind im Konzentrationslager Michailowka ums Leben gekommen, das ganze Leben lang hat ihn die Schuld des Überlebenden geplagt. Das Gedicht Todesfuge gilt als Kenotaph für seine Eltern. Celan studierte in Frankreich Medizin und in Rumänien Romanistik, während des Krieges leistete er Zwangsarbeit. 1947 floh er nach Wien, 1948 siedelte nach Paris über, wo er bis zum Ende des Lebens wohnte. In Wien lernte er österreichische Schriftstellerin Ingeborg Bachmann kennen, der er einige Gedichte widmete, darunter auch das berühmte Gedicht Corona, ein Buch des Briefwechsels beider Dichter Herzzeit ist veröffentlicht worden. Im Jahr 1951 lernte er französische Grafikerin Gisèle Lestrange kennen, die er nach einem Jahr heiratete. 1955 kam der Sohn Eric zur Welt. Gisèle schuf Radierungen zu Paul Celan Gedichtzyklus Atremkristall. Viele Jahre verband Celan enge Freundschaft mit der in Schweden lebenden jüdischen Dichterin der älteren Generation Nelly Sachs. Eine weitere traumatische Erfahrung, die Celan sehr stark getroffen hat, war die von Claire Goll lancierte Plagiat-Affäre. Die Diskussion in deutscher Presse bewertete Celan als Akt der persönlichen Verleumdung und des Antisemitismus, unter den Schriftstellern wie H. Böll hat er Unterstützung gesucht. Die Erfahrung des wiederbelebten Antisemitismus spiegelt sich im Gedicht Wolfsbohne wider. 1969 besuchte er Jerusalem, traf dort Freunde der Jugend wieder, darunter auch Ilana Shmueli, schrieb ein Zyklus Jerusalem-Gedichte, wo er jüdische Tradition reflektierte. Im Frühjahr 1970 nahm er sich das Leben.

Paul Celan war im wahrsten Sinne des Wortes der Dichter des Exils, er verbrachte sein Leben in einem fremden Land, schrieb in der Sprache, die er zugleich als „Muttersprache“ und „Mördersprache“ bezeichnete. In seinem Schaffen besprach er Themen der menschlichen Entfremdung, der Ich-Spaltung, das Problem der verbalen Kommunikation. Celan war der Dichter der Katastrophe: mit einer präzisen, treffenden Sprache beschrieb er die persönliche und allgemeine Erfahrung des Holocaust. In die Dichtung schreibt sich, so Celan, historische Zeit ein, in ihr bleiben die zu gedenkenden Daten, aber die Poesie spricht zugleich von den universellen Dingen wie die Zeit des Menschen, sein Dasein und der Tod. Die Entscheidung aus der Perspektive des Todes zu schreiben, mit dem poetischen Wort zu trauern, den Gedächtnisraum und -zeit den Toten in den Versen zu verleihen hat dazu geführt, dass Celan sehr aufmerksam und mit höchster Präzision mit der Sprache umging. Sein Gedicht spricht, schweigt und verstummt. Der junge Celan glaubt noch an der Sprache, sein Frühwerk ist noch klangvoll, rhythmisch, in klassischen Formen verfasst (Sand aus den Urnen, Mohn und Gedächtnis, Von Schwelle zu Schwelle), später schreibt Celan in freien Versen, das entspricht seinem zunehmenden Zweifel an den Kommunikationsfähigkeiten der Sprache (das beginnt in den Bänden Sprachgitter, Die Niemandsrose, Atemwende und radikalisiert sich in den Bänden Fadensonnen, Lichtzwang, Schneepart, Zeitgehöft). Celans Dichtung ist laut Maurice Blanchot unendlich schön und ohne Gewalt, wenn sie auch sprachraubende Erfahrung des Schreckens und der Katastrophe thematisiert.

Celans Dichtung ist mehrstimmig, sie knüpft Dialog mit den anderen Dichtern - Hölderlin, Rilke, Mandelstam– und Denkern - Pascal, Husserl, Heidegger, Benjamin, Adorno, Buber u.a. Celan benutzt in seinem Schaffen Wortschatz und semantische Felder verschiedener Wissensgebiete (Wörter und Fachtermini aus der Botanik, Geologie, Mineralogie, Psychoanalyse, Philosophie, Religion, Mystik tauchen auf). Das erlaubt in jedem Gedicht eine unikale Sprachwelt zu schaffen.

Celan war auch ein bedeutender Übersetzer, welcher ins Deutsche Gedichte von Baudelaire, Rimbaud, Valery, Apollinaire, Mandelstam, Jesenin, Shakespeare, Dickinson, Ungaretti, Char und von den anderen übertragen hat.

Ins Litauische haben Celans Gedichte Sigitas Geda, Vytautas Karalius, Arvydas Makštutis übersetzt. Übertragen sind auch einige poetologische Texte wie Der Meridian, Bremer Literaturpreisrede, Prosatext Gespräch im Gebirg.

In Österreich-Bibliothek befindet sich die ganze Sammlung seines Werks, es gibt Briefe und Kritik, darunter auch die neueste.

Parengė vyr. bibliografė dr. Inga Bartkuvienė