Vasilij Grossman

Ukrainoje gimęs, du pasaulinius karus, senųjų imperijų žlugimą ir naujų autoritarinių valstybių susikūrimą išgyvenęs V. Grosmanas ilgai brandino „Gyvenimo ir likimo“ idėją.  Didžiulė patirtis, žmogiškas jautrumas, skvarbus analitinis protas ir žaižaruojantis rašytojo talentas sukūrė XX amžiaus literatūros deimantu vadinamą romaną, kuriame tarsi rentgeno kabinete išryškinama bendra nacių ir sovietų totalitarinių režimų prigimtis ir kraugeriški jų tikslai.

1960 metų rudenį rašytojas įteikė leidyklai romaną „Gyvenimas ir likimas“, ir tuometiniai Sovietų Sąjungos vadovai pastėro iš siaubo. Knyga buvo tokia pavojinga, kad valstybės saugumo agentai tą pačią dieną konfiskavo ne tik rankraštį, bet ir juosteles, kuriomis ji buvo atspausdinta. Vis dėlto sunaikinti kūrinio jiems nepavyko. 

1964 metais po sunkios ligos mirusio rašytojo bendražygiai išsaugojo vieną knygos rankraštį ir slapčia išgabeno į užsienį. Prireikė kelių dešimtmečių, kol knyga pagaliau išvydo dienos šviesą. 1980 metais V. Grosmano gyvenimo kūrinys buvo išspausdintas Šveicarijoje. 

„Gyvenimas ir likimas“ pasakoja apie milijonus gyvybių nusinešusį Stalingrado mūšį, kurio baigtis pakeitė viso Antrojo pasaulinio karo eigą. Tačiau kruvinos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenių skerdynės – tik nedidelis šios epinės istorijos akcentas. Iš įvairiausių veikėjų – rusų, vokiečių, žydų ir kitų tautybių žmonių pasakojimų gijų V. Grosmanas nuaudžia ištisą dviejų XX amžiaus politinių sistemų – nacistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos – istorijos kilimą, kuriame raibuliuoja eilinio kareivio ir generolo, sūnų praradusios motinos ir į dujų kamerą žengiančio šešiamečio berniuko, žydo mokslininko ir seno komunisto slapčiausios mintys, baimės ir troškimai. Kiekviena istorija, kiekvienas knygos puslapis skaitytojams atskleidžia pribloškiančią tiesą apie dviejų nežmoniškų totalitarinių režimų panašumą, jų kraugerišką prigimtį ir siekį sunaikinti žmonėse bet kokias žmogiškumo apraiškas.