Tvankią  liepos popietę  profesionaliosios tapybos mylėtojai rinkosi į  Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios  bibliotekos parodų salę. Trys žymūs dailininkai, monumentaliosios tapybos atstovai, senosios Vilniaus Dailės mokyklos tradicijų  pasekėjai Arturas Aliukas, Paulius Juška ir Rimgaudas Žebenka atidarė savo  darbų parodą  „Disciplina Vilnensis“.  Paslaptingas  parodos pavadinimas, žinomos tapytojų pavardės įpareigojo  įsigilinti, bandyti suprasti, pajausti...

Kalta buvo Mocarto muzika. Staiga slystelėjusi iš po styginių dueto Ingridos Rupaitės ir Tomo Petrikio pirštų. Netikėtai pakilusi virš parodos lankytojų galvų, lengvai  nuvilnijo, atsimušdama į paveikslus: trumpai sustojusi ties  Pauliaus Juškos „Trijuose kankiniuose“ besiilsinčių vyrų veidais,  pasiklydo Arturo Aliuko „Rudens prisiminimuose" ir sustingo Rimgaudo Žebenkos „Aviacijos šventėje" šokančių moterų akyse.

Gal Mocartas išlaisvino vaizduotę, atvėrė duris į vidinį pasaulį, o taip pat į išorinio pasaulio išgyvenimą?  Trumpam pasirodė, kad  kažkur Trakų gatve nuskubėjo Adomas Mickevičius, paslaptingai sugirgždėjo bibliotekos durys ir su mumis pasisveikino kadaise  šiame pastate gyvenę broliai pranciškonai, kanauninkai, generolai ir netgi pati Šatrijos Ragana. Muzika ragino, viliojo, kvietė žvelgti į čia pat esančius autorių kūrinius ir svajoti: ar čia tie patys kvapnūs obuoliai iš vaikystės sodų, sukritę į  Arturo Aliuko, „Nebaigtą  kompoziciją", ar drugeliai, nutūpę  to paties autoriaus „Vasaros prisiminimuose"  iš mūsų  gimtinės pievų? Ar pažįstame žmones, žvelgiančius iš portretų, kas jie, kuo gyvena, kodėl liūdni, linksmi, orūs ar susimastę? Ar panaši parodos autorių kūryba? Ar gali būti panašios spalvos, panašūs jausmai? Gal rasime paveiksluose paguodą, pavargę nuo pažadų, kalbų ir kasdienybės?

Tačiau pačių autorių nuotaikos nebuvo nei liūdnos, nei perdėm rimtos. Arturas Aliukas, Paulius Juška ir Rimgaudas Žebenka nepasakojo apie save, buvo konkretūs, lakoniški, netgi linksmi. „Tapyba yra tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais‘‘,- trumpai kalbėjo Arturas Aliukas.  „Eksponuojame portretus. Jų tapybai skiriame kiekvieną dieną po keturias valandas. Tapydami portretus ieškome savojo „aš“, ieškome savęs“,- papildė Paulius Juška“. Rimgaudas Žebenka,  įkvėptas bibliotekoje sklandančios Adomo Mickevičiaus poetinės dvasios, savo  mintis išsakė  šiai progai sukurtomis eilėmis, kurios atsakė į dalį klausimų:

Priešpaskutinė paroda, kuri čia buvo surengta,
dar iki mūsų,
Poezijos pavasariui ji buvo paskirta
ir tai buvo gerai.
Na, o dabar?
Gal Žalgirio dvasia čia būtų neprošal?
Ir sutapimas datų šių toks šventiškas ir mielas.
Bet:
Yra čia svarstymų tokių, jog šie darbai per daug skirtingi,
kad imtų rodytis kartu, ten pat ir tuo pačiu metu.
Yra tų nuomonių kitokių, tarkim, vienodi jie per daug,
jog būtų kam tai įdomu, matyti juos drauge kartu.
Keisti šie autoriai tikrai, nes bando piešti panašiai,
kaip mato, jaučia ir galvoja, o gal dar net įsivaizduoja?
Gal jie priklauso mažumoms tada?
Jei taip, - tai reikia remt, beje -
bet ar priimtina mums tai?
Paklauskime savęs griežtai.
Tad žvelkim parodą nedelsę,
O jau po to, ką nors nutarkim...

Fotografijos Valentinos Kulikauskienės. 2010 m. liepos 15 d., Vilnius