Adomas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko. Vaikystę praleido Naugarduke, čia baigė dominikonų mokyklą.

1815 - 1819 m studijavo Vilniaus universitete (iš pradžių gamtos ir matematikos, o vėliau - literatūros ir laisvųjų menų skyriuje).
 
1817 m. kartu su kitais studentais suorganizavo nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją.

1819 m. baigęs Vilniaus universitetą, buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą, dirbo istorijos, teisės ir literatūros mokytoju.

1823 m. rudenį už veiklą Filomatų draugijoje buvo kalintas Vilniuje, Bazilijonų vienuolyne, o kiek vėliau ištremtas iš Lietuvos.

1824 - 1829 m. gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, lankėsi Kryme.

1829 m. išvyko į užsienį, gyveno Vokietijoje, Italijoje. Nuo 1832 m. - daugiausia Paryžiuje. Dalyvavo čia emigravusių 1831 m. sukilimo dalyvių politinėje veikloje.

1839 m. atvyko į Šveicariją, kur Lozanos akademijoje dėstė lotynų kalbą ir literatūrą.

1840 m. buvo pakviestas vadovauti Paryžiuje College de France įsteigtai slavų literatūros katedrai.

1840 - 1844 m. dėstė slavų literatūrą šioje aukštojoje mokykloje, kartu su kitais įsteigė ir redagavo demokratinės krypties laikraštį „Tribune de Peuples“ („Tautų tribūna“).

1848 m. nuvykęs į Italiją suorganizavo lenkų legioną kovai su Austrija, viena iš Lenkijos pavergėjų.

1852 m. rudenį poetas gavo tarnybą Arsenalo bibliotekoje Paryžiuje.

1855 m. kilus Krymo karui, išvyko į Turkiją, kur buvo telkiami lenkų legionai kovai su carine Rusija.

1855 m. lapkričio 26 d. poetas staiga mirė Konstantinopolyje. Netrukus buvo parvežtas į Paryžių ir palaidotas lenkų kapinėse Monmoransi.

1890 m. liepą A. Mickevičiaus palaikai buvo perkelti į Vavelio katedros kriptą Krokuvoje.